Šviesos makaliūzė

Apie karą

Mokausi apie Antrąjį pasaulinį karą. Sunku... Sunku turbūt dėl to, kad perdaug įsijaučiu. Negaliu ramiai skaityti apie vokiečius ir Hitlerį, kraujas venose užverda! Gerai dar būtų, jei kas nors būtų buvę tikrai geri ir siekę taikos. Tokiais apsimetė Čerčilis, Ruzveltas ir Stalinas. Bet nė velnio. Visiem tik savi interesai rūpi. SSRS sau pasiliko tiek valstybių, o JAV ir Didžiąjai Britanijai nei šilta, nei šalta.
Ir šiaip, karas toooks beprasmiškas dalykas. Kariauja dvi pusės, bet nėra geriečių. Blogi kaunausi su blogais. Tada, žinoma, gėris ir nelaimi. Nes pats karas savaime yra blogis.
Kitas man visiškai neaiškus dalykas- kaip vienas žmogus gali padaryti tokią didelę įtaką visam pasauliui. O dar sakoma, kad vienas žmogus nieko nepakeis. Ir dar kaip! Bet kaip paskui tokį Hitlerį ar Musolinį gali atsirasti sekančių žmonių?
Ir nors esu tikrai optimistė, pasakysiu labai pesimistiškai. Blogi ir sugedę tie žmonės. Nes jei tik yra kokia nors galimybė gauti valdžios ar pinigų, nesvarbu, kiek žmonių dėl to nukentės, per kiek galvų reikės perlipti, tai galimybe daugiau negu pusė žmonijos greičiausiai pasinaudotų. Sugedę sugedę žmonės... Gerai, kad Hitleris pats nusižudė. Nors ne, blogai. Būtų geriau buvę, jei jis savo visą likusį gyvenimą būtų turėjęs tupėti kokioje nors vienutėje ir apmąstyti savo nuodėmes.
Ir pabaigai. Kaip Bernard Werber ,,Tanatonautuose", ar tai ,,Angelų imperijoje" rašė, Hitleris už savo darbus dabar reinkarnavosi į bonsą. Nes didžiausia kančia negalėti augti.

Geras oras

Buvau šiandienai paruošusi tokį rimtoką/piktoką įrašą, bet ai, susilaikysiu. Kai toks nuostabus oras ir dar geresnė nuotaika, kažkaip nesinori.
Pagaliau, nors kartą, pavyko per naktį neprarasti geros nuotaikos. Nes kažkaip dažniausiai atsigulu puikios nuotaikos, o ryte vėl tą nuotaiką reikia kurtis iš naujo. O šiandien ne. Gal todėl, kad jausmas buvo lyg būčiau beveik nemiegojus, nes kas tos 7 valandos... Pašoku iš lovos, nuotaika puiki, prisirengiu belenkiek, kad mokykloj nesušalčiau. Netgi pasidažau iš tos puikios nuotaikos, kas nutinka tikrai ne kiekvieną rytą. Ir tada sužinau, kad lauke -25 :) Nuostabiau nebūna. Einu vėl miegoti, ir dabar jau atsikeliu beveik 11:30. Ir cha cha, kai kam taip ir reikia! Kai manęs prašė neiti, aš nėjau. O kai aš prašiau, nes pas kai ką kažkodėl nors ir tam pačiam rajone, bet rodė -19, tai vistiek ėjo. Ir poto turėjo tik savarankiškai važiuoti namo. Cha. Visgi nėra blogas jausmas piktdžiuga :D
Dar į tą pačią nuotaikų temą, saulė taip gerina nuotaiką! Ypač žiemą, kai netaip jau dažnai šviečia. Kai žiemą pasitaiko saulėtos dienos, visada prisimenu, kad visgi labai mėgstu žiemą :)
Dar, pastebėjau, kad mano gera nuotaika dažnai pasireiškia staigiu noru tvarkytis. Kaip ir vakar vakare, nors kitą dieną į mokyklą, o buvo 22:30, pradėjau tvarkytis spinteles. Ir šiandien ryte atsikėlus, iš tos puikios nuotaikos net du stalčius susitvarkiau.
Smagu.
Ir dar, man patinka žinoti, kad mano plaukuose, susuktame kuoduke- du japoniški (kiniški??) pagaliukai. Kažkaip rytietiška.

Muzikantai

Susitikime vidurdienį

Susitikime vidurdienį from Deima Zu on Vimeo.

Žinau, žinau, garsas nekoks. Atsiprašau :)

Prieš audrą

Budapeštas

Geras dalykas yra nuotraukos. Padeda prisiminti užmirštus dalykus... Kad ir šita, iš Budapešto. Prisimenu, nufotkinau ją ir tada dar bandžiau filmuot su Indrės fotiku. Ir ji sako nefilmuok, išsikraus. Ir dar girdisi visi tie žodžiai filmuke :) Smaagu.
Dar prisimenu, kaip gidė sakė, kad Budapešte vasarą vandens trūksta.

O aš dar menu jaunystę...

Kumštis. Pirštai.

Jau seniai nerašiau... Ką veikiau? Nežinau. Nieko, lyg ir. Truputį skaitau, truputį filmuoju, dar kažką mezgu, filmus žiūriu. O laikas taip greitai bėga...
Bet nereikia pabūgti savo svajonių, kai jos pildosi, ar ne? : )
Kaip nors...
Nuotraukoje- mano pusę metų technologijoms megztos ir pagaliau numegztos kumštinės pirštinės : )