Apie karą

Mokausi apie Antrąjį pasaulinį karą. Sunku... Sunku turbūt dėl to, kad perdaug įsijaučiu. Negaliu ramiai skaityti apie vokiečius ir Hitlerį, kraujas venose užverda! Gerai dar būtų, jei kas nors būtų buvę tikrai geri ir siekę taikos. Tokiais apsimetė Čerčilis, Ruzveltas ir Stalinas. Bet nė velnio. Visiem tik savi interesai rūpi. SSRS sau pasiliko tiek valstybių, o JAV ir Didžiąjai Britanijai nei šilta, nei šalta.
Ir šiaip, karas toooks beprasmiškas dalykas. Kariauja dvi pusės, bet nėra geriečių. Blogi kaunausi su blogais. Tada, žinoma, gėris ir nelaimi. Nes pats karas savaime yra blogis.
Kitas man visiškai neaiškus dalykas- kaip vienas žmogus gali padaryti tokią didelę įtaką visam pasauliui. O dar sakoma, kad vienas žmogus nieko nepakeis. Ir dar kaip! Bet kaip paskui tokį Hitlerį ar Musolinį gali atsirasti sekančių žmonių?
Ir nors esu tikrai optimistė, pasakysiu labai pesimistiškai. Blogi ir sugedę tie žmonės. Nes jei tik yra kokia nors galimybė gauti valdžios ar pinigų, nesvarbu, kiek žmonių dėl to nukentės, per kiek galvų reikės perlipti, tai galimybe daugiau negu pusė žmonijos greičiausiai pasinaudotų. Sugedę sugedę žmonės... Gerai, kad Hitleris pats nusižudė. Nors ne, blogai. Būtų geriau buvę, jei jis savo visą likusį gyvenimą būtų turėjęs tupėti kokioje nors vienutėje ir apmąstyti savo nuodėmes.
Ir pabaigai. Kaip Bernard Werber ,,Tanatonautuose", ar tai ,,Angelų imperijoje" rašė, Hitleris už savo darbus dabar reinkarnavosi į bonsą. Nes didžiausia kančia negalėti augti.